Naujai įrengta terasa gali atrodyti puikiai net tada, kai po lentomis jau slypi būsimos problemos. Pirmą vasarą niekas nekliba, paviršius lygus, lentos gražios. Praeina keli šalčio, lietaus ir vasaros karščio ciklai, ir vienoje vietoje terasa pradeda linguoti, kitoje kaupiasi vanduo, o dar kitur pasirodo pirmieji puvimo požymiai.
Ilgaamžiškumą lemia gerokai daugiau nei matoma terasos danga. Štai septynios klaidos, kurias geriau pašalinti dar prieš prisukant pirmąją lentą.
1. Per mažai dėmesio pagrindui
Terasa perduoda apkrovas į pagrindą, todėl nestabilūs ar netinkamai įrengti atramos taškai vėliau gali pradėti judėti. Rezultatas – pasvirusi konstrukcija, nelygus paviršius ar klibančios vietos.
Pagrindo tipas ir atramų įrengimas turi būti parenkami pagal vietos sąlygas, terasos dydį bei apkrovas. Sunkesnė konstrukcija negali būti tiesiog pastatyta ant atsitiktinai išdėliotų atramų.
2. Netinkamai pasirinkti atstumai tarp lagių
Norint sutaupyti medienos kartais kyla pagunda atramines sijas ar lages išdėstyti rečiau. Problema gali pasirodyti ne iškart.
Per didelis tarpas tarp atramų gali leisti terasos lentoms labiau linkti. Leistinas atstumas priklauso nuo lentų medžiagos, storio, jų klojimo krypties ir gamintojo reikalavimų.
Būtent todėl lauko terasos konstrukcija turėtų būti planuojama kartu su būsima danga, o ne įrengiama nežinant, kokios lentos vėliau bus montuojamos.
3. Vandeniui nepaliekama kur pasišalinti
Lauko terasa neišvengiamai šlaps. Problema atsiranda tada, kai vanduo užsilaiko vietose, kurios sunkiai išdžiūsta.
Ypač pažeidžiamos gali būti medinių konstrukcijų jungtys ir horizontalūs paviršiai. Tarp suspaustų medienos dalių patekusi drėgmė išgaruoja lėčiau.
Todėl projektuojant reikia numatyti vandens nutekėjimą ir vengti vietų, kuriose jis galėtų nuolat kauptis.
4. Po terasa beveik nejuda oras
Kartais norisi konstrukciją iš visų pusių gražiai uždengti, kad nesimatytų pagrindo. Tačiau estetinis sumanymas neturėtų panaikinti oro cirkuliacijos.
Jei mediena nuolat gauna drėgmės, bet sunkiai džiūsta, jos tarnavimo sąlygos prastėja. Situacija dar sudėtingesnė, kai terasa įrengiama labai arti žemės.
Uždarant terasos šonus verta iš anksto numatyti, kaip po konstrukcija judės oras ir pasišalins drėgmė.
5. Tvirtinimo detalės pasirenkamos pagal kainą
Varžtai ir metalinės jungtys sudaro palyginti nedidelę visos terasos kainos dalį, todėl taupyti būtent čia rizikinga.
Lauke metalą veikia drėgmė, o kai kurios medienos apdorojimo medžiagos gali kelti papildomus reikalavimus tvirtinimo detalėms. Netinkamas metalas gali pradėti koroduoti.
Reikia vadovautis medienos, jungčių bei tvirtinimo elementų gamintojų nurodymais ir rinktis konkrečiai aplinkai tinkamas detales.
6. Lentos prispaudžiamos viena prie kitos
Mediena lauke nėra statiška. Keičiantis drėgmei ji traukiasi ir plečiasi. Kompozitinės lentos irgi gali keisti matmenis dėl temperatūros.
Jei montuojant nepaliekami konkrečiai dangai reikalingi tarpai, po kurio laiko lentos gali pradėti spausti viena kitą. Per maži tarpai apsunkina ir vandens bei šiukšlių pasišalinimą.
Vieno universalaus tarpo milimetrais nėra. Jį reikia pasirinkti pagal konkrečių lentų montavimo instrukciją ir sąlygas montavimo metu.
7. Visa energija skiriama lentoms, o karkasas lieka „nematomas“
Terasos dangą ateityje galima pakeisti palyginti nesunkiai. Supuvusį ar deformuotą karkasą remontuoti kur kas nemaloniau, nes tenka ardyti viršuje esančias lentas.
Todėl verta pagalvoti apie konstrukcinės medienos tinkamumą lauko sąlygoms, nupjautų vietų apsaugą ir zonas, kuriose gali užsilaikyti vanduo. Kai kuriais atvejais naudojamos ir specialios sijų apsaugos juostos, mažinančios tiesioginį drėgmės patekimą į jų viršutinę dalį.
Gerai įrengtos terasos kokybė pirmą dieną gali būti beveik nematoma. Ji išryškėja po kelių žiemų, kai lentos vis dar laikosi stabiliai, vanduo neužsistovi, o konstrukcijos nereikia skubiai remontuoti. Dėl to daugiau dėmesio verta skirti tam, kas bus po lentomis, net jei baigus darbus šios dalies niekas nebematys.
